Šv. Kristoforo skulptūros autorius Antanas Kmieliauskas studijavo tokiu metu, kai su religija susijusi kūryba galėjo kainuoti laisvę. Ją skulptorius išsaugojo, bet vis tiek susimokėjo  – buvo pašalintas iš Lietuvos dailininkų sąjungos.

Nepaisydamas draudimų, menininkas priėmė Šv. Mikalojaus bažnyčios užsakymą sukurti paminklą tarpukario Vilniuje už lietuvybę kovojusiam buvusiam bažnyčios kunigui Kristupui Čibirui atminti. Skulptūra savotišku lietuviškos minties laisvės ir tikėjimo simboliu išliko ir sovietinės okupacijos metais.

Studijuodamas monumentaliąją dailę, menininkas nemažai laiko praleido gilindamasis į žmogaus anatomiją, analizavo graikų ir Renesanso klasikinę dailę ir jau tada pasižymėjo kaip talentingas piešėjas. Todėl kuriant Šv. Kristoforo skulptūrą jam net neprireikė eskizų.

Skulptūros kompozicija sudėtinga – menininkas pavaizdavo galiūno judesį, tarsi ryžtingu žingsniu jis skrostų besipriešinančios upės tėkmę.

Trumpa istorija

Iš granito sukurta Šv. Kristoforo skulptūra skirta karo metais netoli bažnyčios žuvusiam kunigui, prieškario kultūros veikėjui, lietuvybės puoselėtojui Kristupui Čibirui.

Šį paminklą norėta pastatyti prie K. Čibiro kapo Rasų kapinėse, bet nepavykus gauti leidimo skulptūra įkurdinta bažnyčios šventoriuje. Kūrinyje vaizduojamas Vilniaus globėjas – šventasis Kristoforas, – nešantis per upę kūdikėlį Jėzų.

Pasak skulptoriaus, Šv. Kristoforas pavaizduotas tarsi eitų prieš vėją. Sovietmečiu skulptorius sukūrė laisvos Lietuvos alegoriją. Tuo metu tai buvo akivaizdus rezistencijos aktas, nes Vilniaus herbas su Šv. Kristoforo figūra buvo uždraustas. Dėl šio paminklo menininkas buvo pašalintas iš Lietuvos dailininkų sąjungos.

Legenda pasakoja, kad Kristoforas panoręs tarnauti Viešpačiui ir visur jo ieškojęs. Galiausiai šventasis atsiskyrėlis jam pasakęs, kad Kristoforas galįs tarnauti Kristui nešiodamas keleivius per sraunią patvinusią upę, ir tada galbūt Kristus jam pasirodys. Kristoforas taip ir padaręs. Vieną naktį jį pažadino mažas berniukas, prašydamas jį pernešti per upę.

Kristoforas pasisodino berniuką ant pečių ir pradėjo bristi. Kilo audra, vaikas darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis, ir jie vos nenuskendo. Laimingai pernešęs vaiką ir pastatęs jį ant žemės, Kristoforas paklausė, kas jis per vienas. Berniukas pasisakė esąs Kristus, nešąs savo rankose viso pasaulio sunkumus.