Barselona turi savo pasididžiavimą – Sagrada Familia, o Vilnius savo – Šventos Onos bažnyčią. Per penkis šimtmečius beveik nepakitusi bažnyčia yra vienas gražiausių ir, ko gero, garsiausių Vilniaus statinių. Tai vėlyvosios gotikos šedevras. Ją gaubia daug legendų. Žymiausia jų pasakoja, jog Napoleonas Bonapartas pamatęs Šv. Onos bažnyčią norėjo ją ant delno nusinešti į Paryžių.

Šalia bažnyčios stovi XIX amžiuje pastatyta varpinė, imituojanti gotikos stilių.

Galima drąsiai teigti, kad Šv. Onos bažnyčia jau yra neatsiejamas Vilniaus simbolis.

Trumpa istorija

Bernardinų istorinis-architektūrinis ansamblis – unikalus Vilniaus senamiesčio urbanistinis kompleksas. Be visiems puikiai žinomų, Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) ir Šv. Onos, bažnyčių, jį papildo dar ir bernardinų vienuolynas.

Vienuolynas, kaip ir Bernardinų bažnyčia, buvo pastatytas dar XV a. ir ne kartą buvo rekonstruotas. Iki mūsų dienų išliko vienuolyno gotikinis interjeras su savo autentiškais fasadais, elementais ir formomis.

XVI a. buvo pastatyti trys dviaukščiai vienuolyno korpusai, kartu su bažnyčia supę uždarą stačiakampio formos kiemą.

Vaikštant vienuolyno koridoriais ir grožintis jo lubų žvaigždiniais ir kryžminiais skliautais, negali likti abejingas, norisi aikčioti iš nuostabos ir susižavėjimo. Ant sienų gausu gotikinės ir renesansinės tapybos liekanų, zakristijoje išliko XVI a. renesansinis portalas ir puošnios XV a. menančios kalto metalo durys.

Bernardinų istorinį architektūrinį ansamblį negrįžtamai suniokojo 1869–1870 m. pro pat Šv. Onos bažnyčios fasadą nutiesta gatvė. Ji perkirto Bernardinų sodą ir šventorių suardydama išorinį vienuolyno ir bažnyčių ansamblį. XX a. pradžioje vienuolyne buvo sumūrytas papildomas (trečias) aukštas. Atnaujinimai atlikti ir 1919 m., ir 1923 m. – interjeras rekonstruotas erdves pritaikant Vilniaus universiteto Dailės fakultetui, vėliau reorganizuotam į Vilniaus dailės akademiją.