Literatų gatvė visada sulaukia didelio lietuvių ir užsienio turistų susidomėjimo. Tad be abejonės, tai viena iš lankomiausių Vilniaus senamiesčio vietų. Manoma, kad Literatų gatvė šį savo pavadinimą gavo tik XIX a. pirmojoje pusėje šios gatvės pradžioje gyvenusio rašytojo Adomo Mickevičiaus garbei. Tai liudija ir trys lentos ant namo sienos su užrašais lietuvių, rusų bei lenkų kalbomis.

2008 metais grupei menininkų kilo mintis atgaivinti šią gatvę ir papuošti ją meno kūriniais, susijusiais su literatais. Gatvėje buvo iškilmingai atidengta siena, kurioje dailininkai ir kitų sričių menininkai du metus kūrė metalo, medžio, stiklo ir kitas plokšteles ar nedidelės apimties kitokius objektus, kurie iki šių dienų puošia Literatų gatvę.

Literatų gatvėje veikia ir Modernaus meno centras (Literatų g. 8).

Trumpa istorija

XVIII a. pabaigos dokumentuose Literatų gatvė vadinama Šv. Mykolo skersgatviu. XIX a. viduryje atsiranda naujas pavadinimas – Pokrovo, susijęs su kadaise, XIV – XVI a., Literatų gatvės gale stovėjusia Pokrovo cerkve (šiuo metu – Švietimo ministerijos rūmai). Dabartinį savo pavadinimą gatvė gauna tik XX a. pradžioje dėl čia buvusių spaustuvių ir knygynėlių.

Dar viena versija dėl Literatų gatvės pavadinimo kilmės yra susijusi su rašytoju Adomu Mickevičiumi. Šioje gatvėje, keturių aukštų namo palėpėje, jis nuomojosi butą. Jame poetas glaudėsi ir per 1823 m. įvykius, kai Vilniuje buvo suimami filomatai, kol spalį buvo areštuotas ir nugabentas kalėti į Bazilijonų vienuolyną.

2011 m. gegužės 28 d., įvykdžius Literatų gatvės projektą,  Literatų gatvėje iškilmingai atidengta siena, kurioje dailininkai ir kitų sričių menininkai du metus kūrė metalo, medžio, stiklo ir kitas plokšteles ar objektėlius, skirtus literatams.

Na, o šios gatvės leitmotyvu tapo eseisto ir literatūros kritiko Aido Marčėno eilėraštis „Literatų gatvė“.