Vilniaus dailės akademijos parodų salė „Titanikas“ lankytojus nukelia į laikus, kai 19 amžiaus pabaigoje ir XX a. pradžioje daugybė žmonių iš įvairių kraštų siekė patekti į išvajotąją Amerikos žemę. Į Ameriką žmonės plaukė laivais.

1912 metais nuskendus į Niujorką plaukusiam laivui „Titanikas“ žuvo apie 1 500 žmonių, tarp jų ir trys lietuviai. Vienas iš žuvusiųjų buvo iš Marijampolės kilęs kunigas Juozas Montvila.

Užsitraukęs caro valdžios nemalonę, kunigas traukėsi iš Lietuvos. Per Vokietiją atvykęs į Londoną, iš ten gyvenusio kolegos, kunigo Matulaičio, jis pasiskolino pinigų ir nusipirko antros klasės bilietą į „Titaniką“. Juozas Montvila tikėjosi pasiekti Niujorką, kur gyveno jo brolis.

Laivui pradėjus skęsti kunigas nebandė gelbėtis. Bibliotekoje jis priiminėjo žmones, klausėsi jų priešmirtinių išpažinčių ir juos laimino. Juozo Montvilos kūnas nebuvo rastas.

Kitas lietuvis, Simas Baniulis, taip pat buvo tame laive. Šis jaunas lietuvis traukėsi iš Lietuvos bėgdamas nuo caro valdžios. Liverpulyje jis baigė jūrininkų mokyklą, o į „Titaniką“ pateko kaip įgulos narys.

Knygoje „Titaniko lietuviai“ yra keliama hipotezė, kad nuskendusio jaunuolio palaikai buvo ištraukti drauge su daugeliu kitų palaikų ir palaidoti Halifakso kapinėse Kanadoje.

Trečiasis „Titaniku“ plaukęs ir nuskendęs lietuvis – dvidešimt dviejų metų Lietuvos žydas Eliezieras Gilinskis iš Ignalinos. Šis spynų meistras, kaip ir daugelis kitų emigrantų, tikėjosi Amerikoje prasigyventi ir į šią šalį atsiplukdyti savo šeimą. Deja svajonei išsipildyti nebuvo lemta. Nuskendusį Eliziero kūną ištraukė gelbėtojai, tačiau dėl karstų ir balzamavimo priemonių trūkumo į krantą jo negabeno.

Daugelis palaikų, juos identifikavus ir pakabinus svarmenis, buvo palaidoti tiesiog vandenyno gelmėse. Įdomu tai, kad Elizieras Gilinskis prieš kelionę „Titaniku“ buvo įsigijęs gyvybės draudimą. Šie pinigai po jo žūties padėjo jo skurstančiai šeimai.

Nors didžiausia lietuvių emigracija į JAV prasidėjo XIX a. antroje pusėje, apie lietuvaičius anapus Atlanto žinoma jau nuo 17 amžiaus. Manoma, kad pirmasis lietuvis Amerikoje galėjo būti profesorius Aleksandras Karolis Kuršius.

17 amžiaus viduryje JAV miestelyje Naujasis Amsterdamas gausėjo olandų kolonija. Daugelis jaunų olandų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Miesto vadovai prašė jaunuoliams parūpinti mokytoją.

Olandai miestelyje įsteigė lotynišką mokyklą ir pasamdė lietuvių profesorių dirbti jos vedėju. Istorikai mano, kad Kuršius galėjo būti kilęs iš lietuvių bajorų šeimos, jis profesoriavo Lietuvoje, bet jėzuitams ėmus persekioti reformatus emigravo dirbti į Vakarų Europą, kur ir buvo olandų pasamdytas darbui Naujajame Amsterdame.

Į Ameriką A. K. Kuršius atplaukė 1659 metais. Už darbą mokykloje gaudavo 500 florinų metinę algą. Miesto gubernatorius rašė, kad mokytojas dirba gerai ir jo mokiniai daro didelę pažangą.

Vėliau reikalai pakrypo profesoriui nepalankia linkme. Jaunuoliai mėgo labiau peštis nei mokytis, o miestelio vadžiai Kuršiaus mokymo metodai ėmė rodytis per liberalūs. Jis bandė įtikinti vadovus, kad daugelis tėvų nenori, kad mokiniai mokyklose būtų mušami. Tais laikais tuo buvo sunku patikėti.

Bręstant konfliktui Kuršius, po dviejų metų darbo, paliko Ameriką ir grįžo mokytis į Olandiją.