1989 metais Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto mokslininkai nustatė, kad geografinis Europos centras yra Lietuvoje, už 26 kilometrų į šiaurę nuo Vilniaus. Įdomu yra tai, kad mažiausiai penkios kitos valstybės tvirtina tokį patį centrą radusios savo šalyse.
Apskaičiuoti geografinį kontinento centrą nėra lengva – iškyla daug klausimų. Kai kurios Europos valstybėms priklausančios salos yra Afrikos žemyno dalis. Vieni tas salas įtraukia, kiti – ne.
Iškyla ir kiti klausimai: ar reikia įtraukti Islandiją, kur tiksliai baigiasi Europa ir prasideda Azija ir pan. Dar devynioliktame amžiuje geografinis Europos centras buvo nubrėžtas Austrijoje-Vengrijoje, dabartinės Slovakijos teritorijoje. Tuometiniai skaičiavimo metodai nėra žinomi.
Oficialiai pirmasis Europos geografinio centro 1975 metais ėmė ieškoti lenkų astronomas ir kartografas Šimon Sobiekraiskij. Todėl nėra keista, kad jis tą vietą atrado savo valstybėje, šiaurės Lenkijoje esančiame Suhovolos miestelyje.
Sovietiniai mokslininkai tvirtino, kad Europos centras yra Ukrainoje, estai jį atrado Estijoje, baltarusiai – Baltarusijoje. Taip vadinamą geometrinį Europos centrą turi ir vengrai.
Mūsų, netoli Vilniaus esančio, geografinio Europos centro naudai galima pasakyti, kad tai yra vienintelis Europos centras, kurį atrado ne savi, bet kitos šalies mokslininkai. Tai buvo prancūzai. Dėl šios priežasties tyrimas leidžia neabejoti jo objektyvumu.
Dar vienas svarbus faktas yra tas, kad tik Lietuvoje esantis geografinis Europos centras yra įtrauktas į Gineso rekordų knygą.
Kalbant apie prancūzų mokslininkus norisi paminėti vieną istoriją. Ilgą laiką žmonės manė, kad žemė yra visiškai apvali. Tačiau XVII a. pabaigoje britų mokslininkas Izaokas Niutonas iškėlė teoriją, kad žemė yra elipsoido formos, šiek tiek suspausta ties poliais.
Tuo tarpu prancūzų mokslininkas Jaques Cassini pareiškė, kad spindulys ties poliais yra didesnis nei ties pusiauju, tai yra, priešingai nei Niutonas, jis manė, kad žemė yra ne suplotas elipsoidas, o labiau pailgos formos.
Prancūzas savo teiginius grindė pasitelkdamas matavimų gamtoje teorijas. Tačiau tokiems matavimams mokslininko pasirinkti atstumai buvo maži, ir matavimams įtakos turėjo reljefo nelygumai. Prancūzų mokslų akademijoje vyko diskusijos, kokia gi yra ta tikroji žemės forma.
Tam, kad tai išsiaiškintų, 1735 metais mokslininkai pasiuntė dvi ekspedicijas: vieną į šiaurinę Laplandiją, kitą – į Peru. Po atliktų matavimų paaiškėjo, kad Niutonas buvo teisus. Išsiaiškinus, kad žemė yra plokštesnė ties poliais nei ties ekvatoriumi, vis dar nebuvo aišku, kokia iš tikrųjų yra tiksli žemės forma.
Siekdamas sužinoti žemės planetos formą ir dydį, Tartu universiteto profesorius Frydrichas Georgas Vilhelmas Struvė nuo 1816 iki 1855 metų vadovavo žemės matavimo darbams.
Struvės vadovaujami mokslininkai išmatavo 2 822 kilometrus besitiesiančią dienovidinio lanko atkarpą nuo Arkties vandenyno iki Juodosios jūros. Dienovidinio ilgiui matuoti buvo pasirinkti punktai, sudarantys trikampių grandinę. Išmatavus kiekvieno trikampio kampus ir kraštines, pagal formules buvo išmatuotas minėtasis dienovidinis.
Dabar ši trikampių grandinė driekiasi per 10 skirtingų šalių, pradedant Suomija, baigiant Ukraina. Lietuvoje buvo 18 punktų, iš jų 3 dabar yra pažymėti. Mūsų krašte matavimus atliko estų kilmės Rusijos geodezininkas Karolis Teneris.
Trikampių kampams matuoti punktuose, kurie buvo pastatomi ant kalvų ar aukštesnėse vietose, buvo statomos iki 11 metrų aukščio siekiančios karkasinės piramidės, o miškingose vietose – iki 19 metrų iškilę bokšteliai. Punktuose po bokšteliais iškastose duobėse buvo pripilta akmenų, sutvirtintų kalkių skiediniu. Tokio mūro viršuje buvo išgręžta kiaurymė, į kurią buvo pripilta ištirpinto švino. Žemės paviršiuje centrą žymėjo stulpelis. Tokiu būdu tiksliai buvo fiksuojami punktų centrai.
Dabar įamžintuose punktuose bokštelių nebėra, tačiau stulpeliai yra išlikę. Matavimo darbai buvo reikšmingi tiek moksliniu, tiek kultūriniu aspektu. Juos atliekant vyko bendradarbiavimas tarp įvairių šalių.
Struvės geodezinis lankas yra vienas iš svarbiausių 19 amžiaus mokslo ir technikos laimėjimų. Lietuvoje yra išlikę ir į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukti trys Struvės geodezinio lanko punktai. Tai punktai, esantys netoli Vilniaus bei Panevėžio.