Kapinės plyti plačiame slėnyje, Rasų-Ribiškių kalvyne, su daug kalvelių, kurių didžiąją dalį puošia įvairių rūšių medžiai. Tai vienos seniausių kapinių Lietuvoje. Rasų kapinės yra dvejos: Senosios Rasos, įsteigtos 1796 metais, jų viduryje pastatyta neogotikinė koplyčia su varpine, ir Naujosios Rasos.

Rasų kapinėse yra ir Literatų kalnelis. Jame, kapinių viduryje, palaidoti žymūs lietuvių, lenkų, baltarusių rašytojai ir kultūros veikėjai. Šiaurinėje dalyje – Knygnešių kampelis. Čia išlikę ir 1812 m. statytos tvoros likučiai, ir „vyriausieji“, 1822–1823 m., kapai.

Trumpa istorija

Rasos – pirmosios kapinės už miesto ribų, įsteigtos dar 1796 m. uždarius Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčią ir kapines. XIX a. istorikai darė prielaidą, kad Rasų priemiestyje buvo laidojamos įvairių epidemijų aukos. 1800 m., vietoj Šv. Juozapo ir Nikodemo parapijos, buvo įsteigta Misionierių vienuolyno bažnyčios parapija, 1801 m. balandžio 24 d. pašventintas naujųjų kapinių plotas.

Įsteigus kapines, buvo pastatyti kolumbariumai – 3–5 aukštų mūriniai statiniai, į kurių nišas talpindavo karstus, o išorinėje dalyje įstatydavo paminklines lentas. Antakapinės plokštės, dengusios kolumbariumų nišas iš fasadinės pusės, dažnai būdavo aprašytos  ilgais tekstais, padabintos herbais ir raižiniais. Pastaruosius gamino to meto skulptoriai. Kolumbariumai buvo nugriauti XX a., vienas – 1937 m., kitas – 1957 m. Buvę palaikai perlaidoti netoliese, taip pat Rasų kapinėse. Viename iš tų kolumbariumų, manoma, buvo palaidotas ir žymusis dailininkas Pranciškus Smuglevičius.

1847 m. stačiatikių dvasininkija šalia Rasų kapinių užėmė naują plotą, kuriame laidojo Antakalnio karo ligoninės skyriuje mirusius žmones. Naujosios kapinės buvo apkastos grioviu, už kurio laidojo savižudžius. XX a. pradžioje šioms kapinėms prigijo Našlaičių kapinių pavadinimas.