Emanuelis Žiliberas

Namo, stovinčio adresu Pilies gatvė 22, kieme auga medžiai. Šie augalai auga istorinėje vietoje, primenančioje iš Prancūzijos kilusį gamtininką profesorių Emanuelį Žiliberą ir šiame kieme XVIII a. pabaigoje jo įkurtą botanikos sodą.

Baigęs Liono mokyklą jis studijavo mediciną, biologiją ir gamtą Monpelje universitete. Jis profesoriavo Liono kolegijoje, o 1775 metais, A. Tyzenhauzo kvietimu, atvyko dirbti į Gardiną. Nutrūkus darbų finansavimui, Vilniaus universiteto rektorius Martynas Počiobutas pakvietė Žiliberą persikelti į Vilnių dėstyti gamtos mokslų.

Profesorius iš Gardino 76 vežimais atsigabeno augalų kolekciją, herbariumus ir kitokius retų augalų rinkinius. 1782 metais medicinos kolegijos kieme jis įsteigė universiteto botanikos sodą ir oranžeriją. 3 000 kvadratinių metrų plotą užėmusiame sode augo apie 2 000 augalų.

Sakoma, kad Emanuelis Žiliberas dėstė įdomiai, ir studentai jį mėgo. Kartu su profesoriumi Vilniaus apylinkėse jie rinkdavo augalus.

Pasakojama, kad prieš išvykstant iš Vilniaus profesorius buvo nuodijamas žmonos meilužio. Dar prieš atvykdamas į Vilnių, Žiliberas buvo vedęs Žanetą Budo. Jos dėmesio siekė ir Žilibero giminaitis Juozapas Berlicas.

Prie įėjimo į savo oranžeriją Vilniuje profesorius įprastai gerdavo popietinę kavą. Kartą tarnaitei atnešus kavą, žmonos meilužis į ją įpylė nuodų. Visą tai matė sode knygą skaitęs studentas, kuris ir įspėjo profesorių. Kava buvo ištirta, joje tikrai buvo rasti nuodai.

Po nuodijimo skandalo Lietuvos botanikos tėvu vadinamas Emanuelis Žiliberas grįžo į Prancūziją. Išvykti jį paskatino ir kolegų keliamos intrigos. Grįžęs į Prancūziją profesorius dirbo Liono mokslo ir taikomųjų menų instituto administratoriumi, vėliau tapo Liono miesto meru.

Žilibero veiklą Vilniuje toliau tęsė kitas botanikas – Georgas Fosteris. 1799 m. universiteto botanikos sodas buvo iškeltas į Bernardinų sodą.

Liudvikas Bekiu

Pilies gatvėje esantis 22 numeriu pažymėtas pastatas, stovintis priešais Jonų bažnyčią, 1871 metais buvo perleistas medicinos kolegijai. Jame buvo įrengtos auditorijos, laboratorijos, biblioteka.

Čia taip pat gyveno daug Vilniaus universiteto profesorių, tame tarpe ir prancūzas, vakcinacijos pradininkas Lietuvoje, Liudvikas Bekiu. Šio pastato kieme ant vienos iš sienų 1927 metais buvo atidengtas garsaus lenkų poeto Julijaus Slovackio biustas.

Julijus Slovackis – Lenkijoje labai gerai žinomas romantizmo atstovas, garsumu nusileidžiantis tik Lietuvos ir Lenkijos poetui Adomui Mickevičiui. Julijus Slovackis kartu su motina ir patėviu, jau minėtuoju profesoriumi Bekiu, gyveno šio namo antrajame aukšte.

Taigi, du didieji Lenkijos poetai – Slovackis ir Mickelvičius – jaunystėje gyveno Viliuje ir pažinojo vienas kitą. Bekiu ir Slovackio bute tuo metu rinkdavosi miesto inteligentija. Slovackio motina organizuodavo muzikinius vakarus, literatūros skaitymus, diskusijas.

Šiuose namuose taip pat rinkdavosi Filomatų ir Filaretų draugijų nariai. Manoma, kad Slovackio patėvis Bekiu caro valdžiai galėjo įskųsti slaptųjų studentų organizacijų narius. Ar iš tiesų taip ir buvo, niekas nežino.

Po metų profesorių Bekiu nutrenkė pro langą įskriejęs kamuolinis žaibas. Tuo metu Bazilijonų vienuolyne įkurtame kalėjime sėdėjęs Adomas Mickevičius savo dramoje „Vėlinės“ aprašė sceną apie kamuolinio žaibo nutrenktą profesorių, šiuo savo poelgiu leisdamas suprasti, kad taip jis buvo nubaustas už išdavystę.

Julijus Slovackis mylėjo savo patėvį ir visą gyvenimą neatleido Mickevičiui už šiuos kaltinimus. Draugystės tarp šių poetų ir taip nebuvo. Nežiūrint to, dabar dviejų didžiųjų Lenkijos poetų kūnai guli greta Vavelio katedroje, Krokuvoje, šalia Lenkijos karalių.

Į šią katedrą Pilsudskio pastangomis jų palaikai buvo atgabenti iš Paryžiaus – Mickevičiaus palaikai čia atgulė 1890 metais, Slovackio – 1926 metais.