Holokausto ekspozicija pasakoja apie kažkada gausios Lietuvos tautinės mažumos – žydų – kultūrą ir istoriją, jų nueitą kelią nuo pat atvykimo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iki tragiškų įvykių XX a. viduryje.

Pirmasis Holokausto Lietuvoje etapas vyko 1941 m. vasarą–rudenį, tuo metu Lietuvos provincijoje buvo nužudyta apie 77 tūkstančiai žydų, smarkiai sumažėjo jų skaičius didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose.

Nuo 1941 m. rudens prasidėjo getų laikotarpis, kai minėtuose miestuose ėmė veikti getai. Čia gyvenantys žydai buvo naikinami palaipsniui.

1944 m. vasarą traukdamiesi iš Lietuvos vokiečiai kartu su savimi išsivežė paskutinius getuose gyvenusius žydus, kurių dauguma buvo apgyvendinti ir žuvo Vokietijoje, Estijoje ir Lenkijoje veikusiose koncentracijos stovyklose. Lietuvoje liko saujelė išsigelbėjusių, kurie išgyveno slėpdamiesi getų rūsiuose ar padedami Lietuvos žmonių, rizikavusių savo gyvybe, tačiau ištiesusių pagalbos ranką persekiojamiems žmonėms.

Trumpa istorija

Vienas parodos tikslų ir siekių – pasiekti Lietuvos jaunąją kartą, atverti duris diskusijai, bendravimui, bendradarbiavimui. Kas yra Holokaustas? Ar galima prisiliesti prie skausmo, iškentėto prieš daug metų? Ką reiškė būti žydu 1941–1944 metais? Tai skaudūs klausimai, į kuriuos sunku rasti atsakymus, bet kuriuos viliamasi aptarti parodoje.

„Litvakų civilizacija“ – dingęs pasaulis, liudijęs Vilnių kažkada buvus Lietuvos Jeruzale, o litvakus gyvenus beveik kiekviename kaime, miestelyje ar mieste. Ši tauta, davusi Lietuvai ir pasauliui peizažistą Isaką Levitaną, smuikininką Jašą Heifecą, dailininką Chaimą Sutiną, skulptorių Žaką Lipšicą, vaikų gydytoją Cemachą Šabadą, daktaro Aiskaudą prototipą, Antrojo pasaulinio karo metais neteko apie 94 proc. savo žmonių, o Lietuva – lygiai tiek pat savo piliečių.

1941 m. birželio 22 d., kai į Lietuvos teritoriją įžengė nacistinės Vokietijos kariuomenė, šalyje gyveno apie 240 tūkstančių žydų. Karui pasibaigus jų liko maždaug 10 tūkstančių. Apie 94 proc. Lietuvos žydų atgulė Paneriuose, netoli Vilniaus, Kauno IX forte ar duobėse netoli gimtųjų namų – miške ar žydų kapinėse. Dažną kartą jie buvo nužudyti savo kaimynų, kartais – suolo draugo, bendradarbio, paciento…