Užupyje, Vilnios dešiniajame krante, esančios Bernardinų kapinės – antrosios pagal senumą Vilniaus kapinės. Taip pat tai – vienas gražiausių XIX amžių menančių istorinių-kultūrinių objektų, kuriems būdingi klasicizmo bruožai. 1969 m. kapinės buvo paskelbtos respublikinės reikšmės istorijos paminklu.

Vilniaus Bernardinų kapinės įsteigtos 1810 metais, jau daugiau nei 200 metų yra įvairių kultūros, visuomenės bei mokslo veikėjų amžinojo poilsio vieta.

Trumpa Istorija

Kapinių įkūrimo datą liudija pastatyta mūrinė klasicizmo stiliaus koplytėlė. Neišlikusioje šios koplytėlės paminklinėje lentoje įkūrimui skirtame įraše lenkų kalba rašoma apie kapinių priklausymą Vilniaus kunigų bernardinų bažnyčiai ir toje vietoje laikytas pirmąsias mišias.

1812 m. kapinės buvo aptvertos mūrine tvora, pastatyti vartai su varpine ir kaimo sodybą primenančiais mediniais varteliais, sargo namelis. 1814 m. kapinės tapo Bernardinų bažnyčios parapijos kapinėmis. Netrukus buvo pastatyti kolumbariumai, į kurių nišas talpindavo karstus ir juos užmūrydavo.

1827 m. pastatyta ir koplyčia, jos požemyje įrengta kripta su katakombomis. XIX a. kapinės priminė parką. Medžiai, krūmai, akmenimis grįstas pagrindinis takas bei takeliai su vaizdais į upę traukė miestiečius, antkapinių paminklų užrašai kvietė sustoti, pasimelsti.