Pirmieji atvykėliai į Vilnių iš vokiškų kraštų buvo katalikų dvasininkai, vienuoliai pranciškonai, taip pat pirkliai. Jie užsiėmė sielovada, vienuoliai dirbo ir raštininkais bei vertėjais didžiojo kunigaikščio Gedimino kanceliarijoje.. Tuo metu kūrėsi ir vokiečių amatininkų bendruomenė.

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas į Europą išsiuntė net septynis laiškus lotynų kalba. Pirmasis Gedimino laiškas, skirtas popiežiui Jonui XXII, į Avinjoną buvo išsiųstas 1322-ųjų vasarą. Vilniaus vardas šiame laiške nebuvo paminėtas. Antrajame, 1323 m. sausio 25 d. Gedimino parašytame, laiške, skirtame Hanzos miestų piliečiams, jau paminimas ir Vilniaus miesto vardas. Gediminas kvietė krikščionis pirklius, karius (riterius), ginklanešius, amatininkus, žemdirbius ir dvasininkus iš Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo ir Kelno atvykti ir apsigyventi Vilniuje. Keleto Gedimino laiškų nuorašai yra saugomi Berlyne, o antrojo Gedimino laiško, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius, nuorašas saugomas Rygoje, Latvijos valstybiniame istorijos archyve.

XIV a. viduryje buvo stiprinama pilies prieigų gynyba, apgyvendinama dabartinės Vilniaus katedros teritorija. Katalikišką gyvenvietę supo vietiniai pagonys. Kai kurių istorikų nuomone, galbūt, tokia artima pagonių kaimynystė paskatino keltis į naują teritoriją – Smėlynę (Pranciškonų ir Trakų g.). Kyla klausimas, gal pelkėta Vilniaus katedros prieigų teritorija galėjo paskatinti persikraustymą? Taigi miestas augo, vyko demografiniai pokyčiai – tiek dėl gimstamumo, tiek dėl imigracijos didėjo miesto gyventojų skaičius.