Žiliberas de Lanua

Prancūzų kilmės riteris Žiliberas de Lanua, XIV amžiaus pabaigoje kovojęs Ričardo II pusėje Anglijoje, kariavęs Belgijoje ir Ispanijoje, 1413 metais atvyko pas kryžiuočius pasiryžęs kovoti prieš lietuvius. Tokios progos riteriui nepasitaikė, nes po pralaimėto Žalgirio mūšyje vokiečių ordinas į lietuvių žemes nebesiveržė.

Į Lietuvą de Lanua atvyko 1421 metais kaip Prancūzijos ir Anglijos pasiuntinys, lankęsis pas Ordino magistrą. Dėmesio verti yra prancūzo kelionės aprašymai, iš kurių galima susidaryti įspūdį, kaip tuo metu atrodė Vilnius, taip pat Trakai ir kitos Lietuvos vietos.

Keliautojas mini, kad Lietuvos sostinėje Vilniuje ant labai aukšto smiltingo kalno yra pastatyta pilis, sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru. Jos vidus – medinis. Žemutinės pilies kieme, apjuostame mūrine siena, stovi daug namų. Pilis ant kalno apsupta medine siena. Pilyje paprastai esti kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dvarą ir savo būstinę.

Riteris minėjo, kad arti pilies teka upė Vilnia. Miestas yra ilgas, siauras ir tęsiasi nuo kalno žemyn. Namai – mediniai, negražiai sustatyti, čia stovi kelios mūrinės bažnyčios. Krašto gyventojai yra krikščionys, tapę jais per vokiečių ordinų prievartą. Lietuviai turi savo atskirą kalbą. Vyrai nešioja ilgus ant pečių paleistus plaukus, o merginos apsirengusios paprastai, panašiai kaip pikardietės. Lietuva – kraštas, kurio didžioji dalis yra negyvenama, šalis, pilna ežerų ir didelių miškų.

Henrikas Valua

Mirus paskutiniam Jogailaičių dinastijos atstovui, Lenkijos karaliui ir LDK kunigaikščiui Žygimantui Augustui, pirmą kartą šalies istorijoje buvo renkamas karalius. 1573 metais Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovu buvo išrinktas prancūzas Henrikas Valua.

Oficialiai šis karalius Lenkiją ir Lietuvą valdė du metus, tačiau šalyje teišbuvo tik 4 mėnesius. Dar būdamas gyvas Žygimantas Augustas, neturėdamas palikuonių, galvojo, kam po jo mirties atiteks jo sostas. Tuo metu Europoje didžiausią įtaką turėjo Habsburgai ir Valua. Nenorėdamas, kad regione įsigalėtų Habsburgai, ATR valdovas ėmė megzti ryšius su prancūzais Valua.

Žygimantas Augustas svarstė galimybę už kurio nors prancūzo ištekinti vieną iš savo seserų. Prancūzus ATR sostas taip pat domino. Mirus Žygimantui Augustui keli kandidatai siekė tapti valstybės valdovais. Tai buvo Ernestas Habsburgas, Henrikas Valua, Švedijos karalius Jonas III Vaza ir Maskvos caras Ivanas IV Rūstusis.

Lenkijos ponai tuo metu buvo linkę patvirtinti Ernesto Habsburgo kandidatūrą, bet čia suveikė prancūzų diplomatija. Į Lenkiją atvykęs diplomatas Žanas de Monliukas patikino, kad Henrikas Valua, jei tik bus išrinktas, sutiks su visais Lenkijos bajorų reikalavimais. Įrengęs lauko virtuvę jis nemokamai vaišino ATR didikus.

Po kelių mėnesių lenkai atvyko į Paryžių susitikti su Henriku Valua ir jam įteikti savo reikalavimus. Būsimasis karalius prisiekė Paryžiaus Dievo Motinos katedroje ir po kelių mėnesių atvyko į Krokuvą. Naujasis karalius turėjo įsipareigoti savarankiškai nevykdyti karinių veiksmų ir užsienio politikos, užtikrinti bajorų laisvės ir nuosavybės teises.

Kartu su valdovu atvyko daugybė prancūzų dvariškių, rūmų damų, taip pat valdovo favoritų, kurie buvo pasidabinę, kalbėjo ir elgėsi kaip moterys, bet gerai valdė ginklą. Toks elgesys ir manieros lenkams ir lietuviams sukėlė tam tikrą kultūrinį šoką.

Neilgai trukus, 1574 metais, Naujasis Henrikas Valua sužinojo, kad jo brolis, Prancūzijos karalius Karolis IX, sunkiai serga. Todėl, ketindamas užimti jo sostą, pradėjo planuoti pabėgimą iš Lenkijos. 1574 metų birželio 18-osios naktį karalius ir keli jo dvariškiai, apsimetę, kad eina į pasimatymą, išėję iš pilies nujojo iš anksto paruoštais žirgais Lenkijos sienos link.

Po kurio laiko karalius pasiekė Paryžių ir ten buvo karūnuotas Prancūzijos karaliumi Henriku III. Todėl, trumpai valdęs Henrikas Valua, Lietuvoje ir Lenkijoje išgarsėjo kaip „pabėgęs karalius“.