Nuo XX a. 7 deš. miesto vystytojai kūrė naujojo miesto centro dešiniajame krante vizijas, pagal kurias anksčiau ar vėliau medinių Šnipiškių neturėjo likti. Būtent dėl numatytos didžiulės plėtros ateityje, Šnipiškės sovietmečiu nebuvo griaunamos ir užstatomos tipiniais blokiniais daugiabučiais namais.

Šiandien ši senojo gyvenimo būdo oazė atkakliai grumiasi su viršun kylančiais dangoraižiais, nepaisant to, ji tampa vis įdomesnė tiek vilniečiams, tiek užsienio turistams. Tikriausiai ne veltui jai prigijo Skanseno – įspūdingo etnografinio muziejaus po atviru dangumi Švedijoje – pavadinimas. Sutinkamas ir dar vienas – Šiaudinės (Slomianka) vardas.

Iki XIX a. antr. p. Šnipiškės vystėsi menkai, tačiau 1875 m. sudarytas naujas miesto plėtros planas davė paspirtį augimui, jo pagrindu nutiesta dab. Giedraičių ir gretimos gatvės, taigi dauguma išlikusių medinių namų šiame rajone mena XIX–XX a. sandūrą. Nors pavieniui kai kurie namukai atrodo niūriai, didžiausia vertybė – šios vietovės visuma ir darna. Šilutės, Krokuvos, Daugėliškio ir S. Fino gatvėse galite atrasti ne tik medinės architektūros įvairovę (tikrąja to žodžio prasme!), bet ir senąjį akmeninį grindinį.

Pirmykštis apželdinimas liepomis išlikęs S. Fino gatvėje. Ji pavadinta iškilaus žydų istoriko ir hebrajų kalbos puoselėtojo Samuelio Fino garbei. Šnipiškės – nuo seno gausiai žydų apgyvendintas priemiestis, kuriame pėdsaką paliko eilė iškilių šios tautos švietėjų, menininkų, pramonininkų, veikė sinagoga, mokyklos.