Miesto siena su vartais ir bokštais buvo pastatyta XVI a. pradžioje. Ši siena miestui ginti buvo panaudota 1794 metais Kosciuškos sukilimo metu. Tado Kosciuškos vardas yra puikiai žinomas ne tik Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Kosciuškos vardu yra pavadinti du tiltai Niujorke, sala Aliaskoje, miestas Misisipės valstijoje ir apygarda Indianos valstijoje. Paminklai šiam karo vadui stovi Čikagoje, Vašingtone, Detroite, Filadelfijoje ir kituose Amerikos miestuose.

Gimęs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, senos lietuvių kilmės bajorų šeimoje, Tadas Kosciuška, remiamas įtakingos Čertorskių giminės, studijavo Varšuvos riterių mokykloje, kurioje buvo ugdomas Lenkijos ir Lietuvos elitas. Vėliau, mokydamasis artilerijos ir menų, Prancūzijoje jis susipažino su apšvietos filosofų idėjomis.

1776 metais Kosciuška išvyko kovoti už Amerikos laisvę. Čia tapęs pulkininku inžinieriumi projektavo ir statė įtvirtinimus, vadovavo pėstininkų batalionui, pats dalyvavo mūšiuose ir net buvo sužeistas. Už narsą gavo brigados generolo laipsnį. Taip pat jis sulaukė kongreso padėkos, gavo piniginį atlygį ir žemės.

1784 metais Kosciuška grįžo į Lietuvą. Čia siekė tapti Lietuvos kariuomenės generolu, bet buvo paskirtas vadovauti Lenkijos kariams. Kaimyninėms imperijoms dalinantis Lietuvą ir Lenkiją, vadas paramos sukilimui ieškojo užsienyje. 1794 metais tapo sukilimo vadu. Krokuvos turgaus aikštėje Kosciuška perskaitė sukilimo aktą ir prisiekė iki galo kovoti už Respublikos nepriklausomybę. Sukilimo metu jam buvo suteikti valstybės aukščiausio viršininko įgaliojimai.

Daug lietuvių valstiečių į sukilimą ėjo su Kosciuškos vardu lūpose. Ne veltui šis didvyris buvo apdainuotas Lietuvių liaudies dainose. Kosciušką, kaip laisvę mylintį žmogų, savo kūryboje paminėjo ir Baironas, ir Žiulis Vernas. Kosciuškos sukilimo metu 1794 metų balandžio mėnesį Lietuvoje sukilimui vadovavęs Jokūbas Jasinskis kartu su kariais užpuolė ir atsiėmė Vilnių. Kitą dieną buvo išrinkta Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba, kuri ėmėsi vadovauti sukilimui. Miesto ginti stojo ir bajorai, ir paprasti miestiečiai, buvo surinkta virš 2 000 savanorių.

Vėliau Lietuvoje sukilimui vadovavęs generolas Mykolas Vielhorskis pratyboms atitraukė Lietuvos kariuomenę atokiau nuo Vilniaus.. Tuo pasinaudoję rusai birželio pradžioje užpuolė miestą. Dvi paras prastai ginkluoti miestiečiai ir mieste likę kariai, pasinaudodami miesto siena, gynėsi prieš daug didesnę ir geriau ginkluotą rusų kariuomenę ir atsilaikė.

Rusai buvo prasiveržę pro Aušros vartus, tačiau miesto gynėjai juos apšaudė šautuvais, pistoletais ir net apmėtė akmenimis. Į lemiamą šturmą rusus ir kazokus kvietė Rusijos imperijos pulkininkas Dejovas. Iš Pociejų koplyčios bokšto, šalia Aušros vartų, rusų vadą nukovė basųjų karmelitų vienuolis, kunigas Celica.

Žuvus pulkininkui rusai ir kazokai atsitraukė. Įsakęs paleisti pabūklų salvę, narsius miesto gynėjus Varšuvoje pagerbė sukilimo vadas Tadas Kosciuška. Ši pergalė buvo svarbi morališkai, tačiau po kelių savaičių rusai atsivedė dar daugiau karių ir atsitempė daugiau pabūklų. Po gausaus apšaudymo miestas kapituliavo.