Verkių dvaro sodyba yra įsikūrusi Vilniaus miesto pakraštyje, gražiame kraštovaizdyje. Vienas sodybos pakraštys  remiasi į Neries upę, kiti ribojasi su Jeruzale, Naujaisiais Verkiais ir Verkių mišku. Verkių dvaro ansamblį sudaro daug išlikusių pastatų ir mažosios architektūros detalių.

Lankytojus atvykti čia traukia ne tik turtinga dvaro istorija ar puošnūs dvaro rūmai, bet ir graži gamta, juosianti rūmus iš visų pusių. Stačiuose Verkių kalno šlaituose auga įspūdingi kelių šimtų metų amžiaus, apie 1,5 m kamieno skersmens ąžuolai.

Teigiama, jog kadaise čia buvo šventas ąžuolynas – didžiųjų kunigaikščių valda, ilgainiui padovanota Vilniaus vyskupams. Vėliau, XVIII a. pabaigoje, šioje teritorijoje buvo įkurtas dvaro parkas, kurį sudarė žemutinis ir viršutinis parkas.

Žemutinis parkas neišliko. 1786 m. viršutiniame parke buvo pastatytos puikios oranžerijos, jose auginti tropiniai ir subtropiniai augalai, parvežti iš Italijos.

Trumpa istorija

Verkių dvaro pastatai – vieni vertingiausių Lietuvos klasicizmo statinių – neveltui praminti „Vilniaus Versaliu“. Dabar puošniausias Verkių pastatas – rytų oficina, kurioje yra atkurti kunigaikščio Petro Vitgenšteino laikų interjerai.

Žinios apie Verkių dvarą sklando jau nuo XIV amžiaus pabaigos. Tuo metu Verkių rūmai buvo didžiojo kunigaikščio nuosavybė. Archeologinių bei istorinių tyrimų medžiaga rodo, kad Verkiai buvo pagoniškojo kulto vieta, taip pat ši vieta laikoma krivių krivaičių sūnaus Lizdeikos gimtine.

Po Lietuvos krikšto, XIV a. pabaigoje, Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupiją ir Verkius užrašė jos vyskupams. Vyskupo Igno Masalskio pastangomis rūmai buvo rekonstruoti ir tapo „Vilniaus Versaliu“ – vienu vertingiausiu klasicizmo statiniu Lietuvoje. Naująjį klasicistinį Verkių architektūrinį ansamblį sukūrė architektas Martynas Knakfusas ir jo mokinys, architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius.