Minint 100-ąsias Japonijos diplomato Čiunės Sugiharos metines, 2001 metų spalio 2 dieną, jo garbei Vilniuje buvo pasodinta 200 japoniškų sakurų alėja. Dešiniajame Neries krante, greta Nacionalinės dailės galerijos, įkurtas japoniškų sakurų parkas kiekvienų metų gegužės pradžioje papuošia miestą rausvais žiedais ir tampa miestiečių traukos centru.

Ant paminklo, pastatyto prie įėjimo į parką, įrašytas parko įkūrėjų žodis, skelbiantis, kad šios sakuros yra Japonijos žmonių dovana Lietuvai, ir yra skirta draugiškų ryšių tarp mūsų šalių sustiprinimui. Sakuros, dar kitaip vadinamos japoniškomis vyšniomis, žydi tik apie dvi savaites, dažniausiai balandžio mėnesį (kartais – gegužę). Jų žiedai nekvepia, tačiau sakuros pavasarį pražysta vienos pirmųjų ir reiškia pavasario prabudimą.

Vilniečiai sakurų sode skaito knygas, užkandžiauja, sėdi po vyšnių šakomis, fotografuojasi. Ši Japonijos vyriausybės dovana Vilniaus miestui mena žmogų, išgelbėjusį apie 6 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų tautybės žmonių.

Trumpa istorija

Pasaulio tautų teisuoliu paskelbtas Č. Sugihara, asmenine iniciatyva, nusižengdamas Japonijos užsienio reikalų ministerijos instrukcijoms ir oficialiajai politikai,  1939–1940 m. konsulate Kaune išduodavo tranzitines Japonijos vizas besikreipiantiems žydams, nežiūrėdamas to, kad dauguma iš jų neatitiko griežtų Japonijos vyriausybės nustatytų reikalavimų, kurie buvo būtini vizoms išduoti. Skaičiuojama, kad jis galėjo išduoti iki 10 000 vizų, tuo savo poelgiu nuo holokausto išgelbėdamas tūkstančius Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų.